V Forumas „Lietuvos teritorijos erdvinė vizija 2050”

V FORUMO PROGRAMA


9:00 – 9:15 Sveikinimo žodis, Aplinkos ministro pareigas laikinai einantis energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas

9:15 – 9:30 LR teritorijos bendrojo plano projekto esamos situacijos pristatymas, Aplinkos viceministrė Rėda Brandišauskienė (parsisiųsti prezentaciją)

9:30 – 9:45 Nacionalinės Pažangos Programos tikslų ir uždavinių pristatymas, LRV Ministro Pirmininko patarėjas ekonomikos ir strateginių pokyčių valdymo klausimais Lukas Savickas (parsisiųsti prezentaciją)

9:45 – 10:15 LR teritorijos bendrojo plano koncepcijos metmenų pristatymas, rengėjo atstovai: Projekto vadovas Linas Naujokaitis ir urbanistė Giedrė Ratkutė (parsisiųsti prezentaciją)

10:15 – 10:35 Kavos pertrauka

10:35 – 11:30 Tarptautinis pranešimas (su vertimu į lietuvių kalbą) „Regional planning – long term vision and the steps to achieve it”, Urbanistas, Johan van Reeth, Belgija (parsisiųsti prezentaciją)

11:30-12:30 Panelinė diskusija (su vertimu į lietuvių kalbą): Lukas Savickas, LRV Ministro Pirmininko patarėjas ekonomikos ir strateginių pokyčių valdymo klausimais; Rūta Kačkutė, LR Prezidentės vyriausia patarėja kultūros klausimais; Giedrė Ratkutė, Rengėjo atstovė urbanistė; Johan van Reeth, užsienio ekspertas urbanistas; Audronė Alijošiūtė, darnaus vystymosi konsultantė;

12:30 – 13:30 Pietų pertrauka

13:30 – 16:30 Dirbtuvės

    1. Lietuvos miestai, jų įtaka, ryšiai (parsisiųsti prezentaciją)
    2. Agrarinės teritorijos, gyvenamosios vietovės jose ir jų ryšiai su miestais (parsisiųsti prezentaciją)
    3. Atsakingai naudojama jūra ir pakrantė (parsisiųsti prezentaciją)
    4. Natūralios ekosistemos – kraštovaizdžio ekologinio balanso pagrindas (parsisiųsti prezentaciją)

16:30 – 17:00 Forumo rezultatų aptarimas

 

Forumo diskusijų apibendrinimas


I LIETUVOS MIESTAI, JŲ ĮTAKA, RYŠIAI

Pagrindiniai diskusijos akcentai (vėliau integruojami i LRBP koncepciją)
Klausimai:

  1. Kokia erdvinė struktūra gali sudaryti sąlygas Lietuvos matomumui tarptautiniame kontekste?
  2. Kokia struktūra galėtų būti pagrindu skirtingų šalies regionų atskirties mažinimui?
  3. Kokios Lietuvos teritorinės partnerystės sukuria didesnę sinergiją regionų augimui?
  4. Kokie yra galimi socialiniai, ekonominiai, erdviniai, kultūriniai modeliai sinergijų vystymui? Kokie galimi modeliai skirtingiems Lietuvos teritorijos elementams?
  5. Kokios partnerystės, investiciniai modeliai ir ištekliai galėtų būti skirti sinergijų sukūrimui ir šių modelių įgyvendinimui? (PPP, regioninio ir savivaldos mastelių bendradarbiavimas, finansinių srautų mobilizavimas)

Tezės:
Tarpvalstybinis lygmuo. Lietuvos struktūrą tarptautiniame kontekste formuoja pagrindiniai transporto koridoriai šiaurės – pietų ir rytų – vakarų kryptimis, prie kurių dominuoja Klaipėda (uostas), partneriaujantys ne tik Vilniaus – Kauno metropoliai, bet ir Šiaulių – Panevėžio miestai. Jeigu Vilnius ir Kaunas nebendradarbiaus ateityje arba bendradarbiaus mažai, abu miestai praras akivaizdžią galimybę sustiprinti savo įtaką ne tik Baltijos šalių regione, bet ir visoje Europoje. Tokia miestų partnerystė taip pat leistų įsisavinti didžiulį Rail Baltica atšakos Kaunas – VIlnius potencialą. Bendradarbiavimo ar tam tikro tandemo modelis tarp Šiaulių ir Panevėžio taip pat būtų logiškas ir racionalus. Svarbu ypatingą dėmesį skirti Klaipėdos uosto vaidmens didinimui tarptautinių kelių tinkle (tiek jūros, tek sausumos). Pabrėžta, kad valstybės lygmeniu, investicijų požiūriu, plėtros prioritetai turi būti labai aiškūs.
Gyvybingi regionai yra taip pat svarbūs kaip ir sėkmingi urbanistiniai centrai, šios sistemos neprieštarauja viena kitai ir į jas turi būti žvelgiama kontekstualiai. Užuot svarsčius, kam turėtų būti teikiamas prioritetas: Lietuvos miestams ar regionams, reikėtų identifikuoti stipriausią urbanizuotų struktūrų potencialą, aiškiai apibrėžti, koks yra šių struktūrų ryšys su Lietuvos agrarinėmis teritorijomis ir kaip būtų galima išnaudoti pastarųjų potencialą bei įsisavinti žiedinės ekonomikos principus.

Urbanistinių centrų partnerystės vykdomos funkcijų papildomumo ir tarpusavio diversifikacijos principu. Urbanistiniai centrai turi būti klasifikuojami pagal lygmenis. Tam tikrame lygmenyje yra vystomas tam tikras pagrindinius gyventojų poreikius atliepiantis paslaugų paketas. Urbanistinių centrų, regionų specializacija privalo remtis turimų erdvinių struktūrų potencialu ir teritorine sąranga (natūrali gamta, egzistuojanti infrastruktūra ir t.t.), neprisirišant prie administracinių ribų (ypač apskričių). Paminėtina, kad regioninių centrų sistemoje egzistuoja skirtinga santvarka nei Europos (tarpvalstybinio) lygmens urbanistinių centrų sistemoje ir joje tarpusavio ryšiai negali nutrūkti. Svarbus stabilaus ir tvaraus Lietuvos urbanistinio tinklo su stipriausiais centrais išlaikymas ir formavimas.

Aktualus miestų vidinės plėtros klausimas, driekos stabdymas, atsižvelgiant į esamus migracijos procesus. Turėtų būti plėtojama tvari, harmoninga, subalansuota, žmogiško mastelio urbanizacija, pritaikyta dviratininkų ir pėsčiųjų reikmėms (tvarus urbanistinis mobilumas, transporto rūšių draugiškumas).


II AGRARINĖS TERITORIJOS, GYVENAMOSIOS VIETOVĖS JOSE IR JU RYŠIAI SU MIESTAIS

Pagrindiniai diskusijos akcentai (vėliau integruojami i LRBP koncepciją)

Klausimai:

  1. Kokiais principais vadovaujantis turėtų būti vystomas Lietuvos žemės ūkis: geoekologiniais ar socioekonominiais?
  2. Kaip turėtų būti sprendžiami agrarinio kraštovaizdžio urbanizacijos klausimai: kompaktiškai, prioritetą teikiant esamų gyvenviečių vystymui jų ribose, ar ekstensyviai – vykdant išorinę jų plėtrą?
  3. Kokiomis priemonėmis turėtų būti vykdomas kaimo vietovių socialinės ir ekonominės aplinkos gerinimas? Į vidų nukreiptų paslaugų teikimas ar į išorę?
  4. Ar agrarinio kraštovaizdžio ir jame esančių vietovių vystymas turėtų būti nukreiptas į prioritetinę žemės ūkio veiklą, ar jo vystyme taikoma funkcinė konversija

Tezės:

Žemės ūkis Lietuvoje turėtų būti vystomas remiantis tvarios raidos principais, išlaikant pusiausvyrą tarp agroekosistemų ekologinio stabilumo, ekonominio naudingumo ir socialinio teisingumo. Ekologiniu požiūriu jautriausiose agroekosistemose (smėlingųjų lygumų ir moreninių aukštumų nenašiuose ir eroduotuose dirvožemiuose) prioritetu turėtų būti laikoma ūkinės veiklos funkcinė konversija į kitas veiklos kryptis. Pagrindinės kaimiškų vietovių plėtros gairės turėtų atliepti aplinkosaugos, gamtonaudos ir žmogaus interesų santykį. Socioekonominė arba geoekologinė plėtra turėtų būti orientuojama pagal principinių teritorijų geoekologinį potencialą. Mažiausiu ekologiniu jautrumu pasižyminčiose agroekosistemose (našiuose moreninių lygumų dirvožemiuose) turėtų būti palaikomas esamas jų ūkinis naudojimas, žemės ūkio naudmenose stiprinant ekologinio kompensavimo funkcijas. Vidutinio ekologinio jautrumo teritorijose (moreninių banguotų plynaukščių ir iš dalies aukštumų vidutinio našumo dirvožemiuose) turėtų būti skatinama vidinė žemės ūkio veiklų konversija į mažesnio intensyvumo veiklas (pvz.: gilus arimas keičiamas sekliu ar beariminiu dirbimu, ariamoji žemdirbystė į daugiamečius žolynus). Ekologiniu požiūriu jautriose žemės ūkio teritorijose (įskaitant ir Lietuvos karstinį regioną) turi būti skatinamas ekologinis ekstensyvus ūkininkavimas.

Agrariniame kraštovaizdyje kaimiškos vietovės turėtų būti vystomos dvejomis kryptimis: a) prioritetas teikiamas kompaktiškų kaimiškųjų gyvenviečių ir jų vidinių bei išorinių funkcinių ryšių su urbanistiniais centrais ar gamtiškosiomis teritorijomis vystymui; b) vienkieminis užstatymas siejamas tik su veiklą vykdančiomis ūkininkų sodybomis, kurių kūrimas yra reglamentuotas teisės aktais. Reikia atskirti žemės ūkio gyvenviečių skatinimą ir suburbanizaciją. Nevaldomi suburbanizacijos procesai laikomi ydingais, todėl bendrojo plano sprendiniais bus siekiamą šiuos procesus teritoriškai minimizuoti.

Visuomenė turi turėti galimybę rinktis ir reikia sukurti sąlygas šiam pasirinkimui. Pasirinkimą lemia vidinių ir išorinių ryšių egzistavimas bei kokybiškų paslaugų prieinamumas. Paslaugų kūrime ir optimizavime pagrindinis kriterijus turėtų būti gyventojų skaičiaus dinamika. Kaimiškųjų vietovių (gyvenviečių) gyvybingumas (socialinė ir ekonominė aplinka) sietinas su jų vidinių funkcinių ryšių (stiprios bendruomenės, vidinės paslaugos) ir išorinių ryšių (paslaugos urbanistiniams centrams, ekologiniu požiūriu svarbioms teritorijoms) identifikavimu, stiprinimu ir vystymu, o esant reikalui, funkcine konversija. Stiprios bendruomenės daugeliu atvejų bus pagrindinė kaimiškų vietovių gyvybingumo sąlyga, todėl svarbu jas aktyviai palaikyti ir stiprinti. Reikia sukurti sąlygas veikloms, kurios turės tapti alternatyva mažėjančiam darbuotojų žemės ūkio sektoriuje skaičiui.

Agrarinio kraštovaizdžio ir kaimiškųjų vietovių nekilnojamasis kultūros paveldas ir su tuo susijusi infrastruktūra turi būti vystoma ją įveiklinant, taikant principą „saugojimas per naudojimą“.

Kaimiškųjų vietovių socialinis gyvybingumas ir ekonominis naudingumas turi būti skatinami per infrastruktūros tinklų vystymą – užtikrinant susisiekimo galimybę ir kokybę.


III. ATSAKINGAI NAUDOJAMA JŪRA IR PAKRANTĖ

Pagrindiniai diskusijos akcentai (vėliau integruojami i LRBP koncepciją)

Klausimai:

  1. Ar jūra ir pakrantė perspektyvoje – ekonomiškai aktyvi logistinė teritorija?
  2. Ar įmanoma suderinti logistiką su turistiniu rekreaciniu potencialu?
  3. Vėjo ir SGD energetika – iššūkiai ar galimybės?
  4. Kaip suderinti šaliai du svarbius klausimus: teritorijos ekonominio gyvybingumo didinimą su švarios aplinkos, biologinių resursų balanso išlaikymu?

Tezės:

Atsakant į diskusijos klausimus, sesijos pradžioje buvo aptarti jūros ir pakrantės naudojime įvykę pokyčiai per pastaruosius keletą metų:
Galiojančio LRBP jūrinėje dalyje jūrinė teritorija buvo suskirstyta į tam tikro ekonominio veiklumo zonas. Viena pagrindinių pastarojo laikotarpio intencijų – į Lietuvą kreipiasi investuotojai, ketinantys auginti akvakultūras. Identifikuoti keli povandeninio kultūros paveldo objektai. Planuojama nauja elektros perdavimo iš Lenkijos į Lietuvą jungtis – LitPol. Įgyvendintas SGD terminalo projektas. Stebimas turistinis “pakilimas” – Karklėje, Nidoje, Šventojoje, Juodkrantėje ir kt.
Šie ir kiti diskusijos metu aptarti aspektai indikuoja jūrinės teritorijos ekonominį potencialą. Šio potencialo palaikymui būtina efektyvi logistikos infrastruktūra: jūros uostas (-ai), jų optimalus santykis su sausumos (oro) infrastruktūra bei inžinerinė infrastruktūra. Žemiau apie kiekvieną iš jų išsamiau:
SGD terminalas galėtų būti įveiklinimas ir traktuojamas kaip papildoma ūkio šaka – ne tik priimant, bet ir eksportuojant suskystintas gamtines dujas (laivais arba sausumos transportu).

Rezervuotos teritorijos vėjo energetikos infrastruktūrai – jų veiklos optimizavimui (jei ji vyktų) galėtų būti efektyviai išnaudojama suplanuota LitPol jungtis. Turėtų būti svarstomos galimybės vėjo generuojamą energiją perduoti į planuojamą vystyti elektros kabelį. LitPol trasa būtų greta į Būtingės pakrantės, todėl šiai ekonominei veiklai aptarnauti būtų logiška plėtoti esamą Būtingės (Šventosios) infrastruktūrą kaip giliavandenį uostą. Jei Lietuva nori tapti vėjo energetikos plėtros lydere – reikalingas ne tik uostas, tai būtų visiškai nauja ekonominės veiklos šaka, būtų reikalingi mokymai (studijų programos) specialistams, kuriamos naujos darbo vietos, turėtų augti specialistų apgyvendinimo ir aptarnavimo paslaugų pasiūla.

Diskusijose apie galimą giliavandenio uosto plėtrą buvo nutarta, kad LRBP koncepcijoje yra tikslinga vaizduoti visas alternatyvas (Klaipėdos, Būtingės ir gal net uosto dirbtinėje saloje galimybę). SPAV procedūrų metu kompleksiškai su kitais sprendiniais turėtų būti nustatytas efektyviausias variantas (urbanistinės plėtros, ekonominiu, susisiekimo, poveikio aplinkai ir kitais požymiais). Taip pat buvo aptartos galimybės suderinti Klaipėdos miesto bei Klaipėdos uosto bendrųjų planų sprendinius, tačiau vykusioje diskusijoje paaiškėjo, kad tai ne LRBP koncepcijos prerogatyva.

Diskutuojant apie teritorijos turistinį potencialą, dalyviai akcentavo Klaipėdos ir jos prieigų turistinio konkurencingumo didinimą ir galimybes teritoriją vystyti ne tik logistikos, bet ir rekreaciniu požiūriu. Šioje diskusijos dalyje svarbi tapo ne krovinių, o keleivių logistika, buvo aptartos idėjos – atgaivinti maršrutą Vilhelmo kanalu, LRBP koncpepcijoje panagrinėti galimybes greituoju elektriniu transportu sujungti Šventąją-Šilutę, taip pat aptartos tiesioginio skrydžio Vilnius-Palanga atnaujinimo galimybės.

Apibendrinant: diskusija buvo išskirtinai dalykiška ir konstruktyvi, buvo surinkta nemažai vertingų pasiūlymų, kuriuos verta aptarti koncepcijos stadijoje.


IV NATURALIOS EKOSISTEMOS – KRAŠTOVAIZDŽIO EKOLOGINIO BALANSO PAMATAS

Pagrindiniai diskusijos akcentai (vėliau integruojami i LRBP koncepciją)

Klausimai:

  1. Kaip padidinti santykinai natūralių ekosistemų potencialą: taikant tikslingas ūkines priemones ar skatinant natūralius procesus?
  2. Kokiomis priemonėmis galima suderinti natūralių ekosistemų saugojimą ir naudojimą?
  3. Kokia urbanistinio vystymo kryptis gali padėti išlaikyti gamtinių teritorijų socialinį gyvybingumą –rekreacinės gyvenvietės ar, galbūt, vienkiemiai?
  4. Ar gamtinėse teritorijose geriau eksponuoti, ar konservuoti kultūros paveldą?
  5. Kokiu būdu natūralios teritorijos gali tapti šalies ekonominį vystymąsi skatinančiu veiksniu?

Tezės:

Santykinai natūralių ekosistemų potencialas galėtų būti didinamas formuojanti atsparias, įvairiarūšes ir gyvybingas ekosistemas, kurios kompensuotų antropogeninį poveikį ir būtų atsparios tiesioginiam ir netiesioginiam klimato kaitos poveikiui. Būtinas santykinai natūralių ekosistemų ploto didinimas, nustatant prioritetines teritorijas ir apibrėžiant jų plotų santykį su antropogeniškai paveiktomis teritorijos dalimis.
Svarbu išlaikyti ir gausinti natūralias teritorijas ten, kur jų reikia, o ne ten, kur jos liko.
Natūralių ekosistemų potencialo didinimo pagrindas yra miškų plotų plėtra ir vidinės miškų struktūros gerinimas. Teritorijoje būtina siekti bent 38% ir didesnio miškingumo, diferencijuojant miškingumo normą pagal teritorijos gamtines ir ūkines sąlygas. Taip pat būtina gerinti miškų ir kitų natūralių žemėveikslių vidinės struktūros kokybę.

Natūralių ekosistemų potencialo didinimo būdai gali būti orientuojami į mokestines priemones ir sąmoningumo didinimą.
Galvojant apie 2050 m. viziją – santykinai natūralių teritorijų plotai agrariniame kraštovaizdyje turi būti gausinami tam, kad Lietuvos žemės ūkis būtų subalansuotas ir minimaliai taršus.

Taip pat svarstytinas nevyriausybinio ir privataus sektoriaus įtraukimas, siekiant išsaugoti ir atkurti natūralias ekosistemas.
Praktiškai neatsinaujinantys ištekliai (durpės), esantys po natūraliomis ekosistemomis saugomose teritorijose, turi likti neliečiami.
Tikėtina, kad iki 2050 m. užteks dabar prieinamų smėlio ir žvyro telkinių, bet dėl per didelio jų atstumo nuo paklausos vietų žaliavų transportavimas iš jų gali būti ekonomiškai nerentabilus.

Svarbu sutarti, ar reikalingi keli dideli karjerai (intensyviai eksploatacijai, bet brangus transportavimas), ar geriau turėti daug mažų karjerų (ekstensyvus žemės naudojimas, bet aptarnaujant visą šalies teritoriją).

Probleminiu klausimu išlieka nerekultivuotų karjerų sutvarkymas, grąžinant juos į natūralių teritorijų balansą.
Nemuno vagos valymas (žvyro ir smėlio šaltinis) gali būti naudingas, bet reikėtų atsižvelgti ir į ekologines valymo pasekmes, natūralių ekosistemų sutrikdymą.
Ar įmanomas saugojimas naudojant? Griežta apsauga ir intensyvus naudojimas galimas tik teritoriškai diferencijuojant veiklas. Tausojančio pobūdžio naudojimą galima pasiekti vienoje ir toje pačioje vietoje.

Būtina apibrėžti, kokią teritorijos dalį intensyviai saugome, ir kokią dalį intensyviai naudojame.
Tikslingas skirtingų natūralių ekosistemų etalonų išskyrimas ir išsaugojimas, išimant iš intensyvaus naudojimo.
Būtina užtikrinti migracinių koridorių apsaugą, nes saugomų teritorijų biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu nepakanka. Būtinas žaliosios infrastruktūros vystymas, ekologinių koridorių būklės gerinimas.
Agrarinėse teritorijose rekreacinis potencialas menkas, o natūraliose – didelis.
Galimi natūraliose teritorijose esančių urbanistinių struktūrų gyvybingumo išlaikymo būdai:

  1. Veiklos apribojimų mažinimas didinimas („Netrukdyti gyventi“);
  2. Turizmo potencialo didinimas, diegiant būtiną infrastruktūrą „savaitgaliniuose kaimuose“, ten kur mažėja nuolatinių gyventojų;
  3. Tradicinių ūkinių veiklų skatinimas;
  4. Bendruomeniškumo skatinimas;
  5. Užsienio turistų pritraukimas, panaudojant autentiškus, atskirų teritorijų identitetą atspindinčius objektus.

Eksponuojant kultūros paveldą natūraliose teritorijose (daugiausia piliakalniai ir pilkapiai) pridėtinės vertės kūrimas galimas, tačiau privalomas racionalus ir ekonomiškai pagrįstas jų naudojimas.

Kultūros paveldas – tai mūsų šalies identiteto dalis, tad būtina išlaikyti esamą kultūrinį kraštovaizdį, etalonines jo teritorijas.
Išskirtinės vertės kultūros paveldą ir jo sistemas (pavieniai objektai, objektų kompleksai, teritorijos) reikia eksponuoti kaip savo tapatumo ženklą.
Dalį gamtinėse teritorijose esančio kultūrinio paveldo būtina palikti konservavimui (kaip gamtinės aplinkos dalį), dalį pritaikyti intensyviam naudojimui. Tvarkybos darbus reikia vykdyti tik įvertinus tvarkymo ir vėlesnės priežiūros kaštus. Priežiūros kaštus savivaldybės galėtų dalintis su nevyriausybinėmis organizacijomis.

Kontaktai
A. Jakšto g. 4, LT-01105 Vilnius
Rekvizitai

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija
Kodas 188602370
A. Jakšto g. 4, LT-01105 Vilnius